Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos apdovanojimas už

Geriausia metų knyga mažiausiems skaitytojams – Kęstučio Navako ir Marijos Smirnovaitės

„Udo ir Dra niekaip nesusikalba“ („Jūsų Flintas“).

Mariją kalbino ir rašinėlį suraitė Eglė Marčiulaitytė

Marija – mažas žmogus su didele paslaptim, kuria ji su visais smalsučiais dalijasi. Kas čia įvyko? – klausiu žiūrėdama į Marijos pieštą atviruką, versdama jos iliustruotą knygą, plikydama žoleles jos nulipdytame žaliame arbatinuke, murkindama siūtą katiną, verdamasi auskarą kaip žirnį su išpiešta smilties dydžio tulpele. Maži daiktai ir paveikslėliai – tarsi iš gamtos, bet apie žmogų ir pačiam žmogui skirti. Taip Marija kuria ir kalbasi su mumis – paprastai, bet kartu kažkaip paslaptingai. Piešia, lipdo, velia, siuva, nes žodžiais ne viską galima pasakyti, o kartais balsu kalbėti ir drąsos pritrūksta.

Kada viskas prasidėjo? – klausiu, o ji tik juokiasi: Gimiau ir prasidėjo! Jei rimčiau, viskas prasidėjo visai nerimtai: nuo piešinių darželyje ir tokių, sakyčiau, visai nedarželinių projektų, pavyzdžiui, 100 piešinių per dieną! Vaikystė dar labiau įsišėlo, kai Marijos rankos pirmą kartą palietė plasteliną: trupino, čiupinėjo, minkė – atrodė, jog visą pasaulį galima iš jo nulipdyti! Tačiau kaip nulipdyti polėkį, netikėtumą, pyktį, gimimą ar mirtį? Marija nusinešė šiuos klausimus į keramikos studijas Vilniaus dailės akademijoje, kur ieškodama atsakymų ji augo, vaizduotė kaito, bet klausimų – tik dar daugiau…

Keramika – tarsi raganystė, – sako Marija. – Kita vertus, keramika labai archajiška – per tūkstančius metų nelabai kas pasikeitė: sėdi sau miško samanose ir lipdai prisijaukinęs visas stichijas, kurios lyg šaknimi žmogaus kūną, protą ir sielą prie gyvenimo esmių laiko. Tai labai subtilu, taktiliška, tačiau buvimas daugiau su savimi, o man norėjosi arčiau žmonių. Taip molį pakeitė pieštukas, o keramiką – grafika ir dizainas. Paskui viskas dar greičiau keitėsi: užsakymai, paišymai, maketavimai, logotipai, reklamos agentūros, darbas, darbas, darbas… Kol nebeištvėrė. Norėjau būti menininke, o tapau reklamos dizainere. Kažkokia mėsmalė! – sako Marija.  

Vieną dieną ranka nušlavė stalą, sėdo į troleibusą Islandijos stotelėje ir išvažiavo ten, kur tokie troleibusai tik ir veža – į tolimą Islandijos žemę. Matyt, šitos šalies ir reikėjo Marijai suprasti – jei manai tvirtai ant žemės stovįs, iš tiesų po tavim gyvastis siūbuoja ir gali bet kada išsiveržti. Nereikia to išsiveržimo bijotis ar nuo jo slėptis. Juk su tokia energija žemė atsikvepia, tu tik suspėk jos pasigriebti! Islandija manyje kontrastais susisluoksniavo, – sako Marija, – juodos lavos smiltys, skaidrus ledas, o šalia – žalia žalia žaluma, vienas upelis šiltas garuoja, o šalia toks pat ledinis sustingęs. Kaip pasakose būna – šalia pieno upės kraujo upė teka. Ir islandiškas lietus... Taip galvą išplovė, kad ėmė ir paaiškėjo, kas aš ir dėl ko esu: turiu daryti tai, ką tikrai sugebu ir mėgstu, – piešti, lipdyti...

Grįžusi Marija ėmė tesėti islandišką pažadą: nusipirko krosnį, pasidrožė pieštuką, įsitaisė didžiulį ekraną savo mažoj dirbtuvėlėj ir kuria. Kartais į kalnus išeina, kartais į dangų pakyla, bet vis sugrįžta čia, kur jos iliustracijos gimsta. Noriu piešti vaikams, – prisipažįsta Marija, – aš savy jaučiu labai daug vaikiškumo. Suaugęs – čia profesija, o vaiką savyje ne kiekvienas randa. Noriu, kad žiūrėdami į mano pieštas iliustracijas ne tik vaikai, bet ir visi juos supantys žmonės klaustų, smalsautų. Neužtenka, kad viskas vien tik gražiai nupiešta būtų.

Nereikia nei kokiu gamtininku, nei menotyrininku būti – atpažinti galim kiekvienas: Marijos iliustracijose islandiškos spalvos liejasi ir vis ta paslaptis pasirodo: ar kaip rūkas samanose tyko, ar kur raktelis žolyne slepiasi, ar švieselių takelis į tamsą traukia... Žiūri ir klausinėji, o atsakymus tik pati paslaptis žino, kuri per puslapius bėgioja ir drabužį maino. Pabaigai dar pašnibždėsiu, kad Marija dabar daugiausia piešia, o tų piešinių tiek, kad tekstų nebeužtenka. Ir čia, žinokit, jau nebe paslaptis, čia – užuomina :)